Agatos dienoraštis

Kai aš užaugsiu tokia didelė kaip žirafa, tai netilpsiu bute, reikės keltis gyventi į namą pas močiutę, kur aukštos lubos. Bet šiaip tai aš važiuosiu į Afriką, kur gyvena žirafos, kad galėčiau su jomis dirbti. Tikiuosi, kad manęs iš karto nesuės liūtai, kai tik ten atvažiuosiu.
Dar kai užaugsiu turėsiu geltoną automobilį, tokį ilgą, kokie dažniausiai būna balti arba juodi, ir vežioja žmones per vestuves. Kasdien aš rengsiuosi ilgą baltą suknelę, tokią, kokią rengiasi mergaitės, kurias vadina nuotakomis. Tokių suknelių turėsiu daug, kad, jei viena susiteps, galėčiau iškart persirengti. Dabar turiu tik vieną baltą suknelę, todėl mama ir močiutė vis nenori, kad su ja vaikščiočiau kasdien, kad nesusitepčiau. Ir dar užsiauginsiu tokius pat ilgus plaukus, kokius turi ta lgaplaukė iš filmuko.

Kasdien aš turiu daug reikalų ir užduočių. Patys didžiausi mano darbai: KAST smėlį, pagauti katę ir balandį. Tai vis prašau mamytės ir močiutės, kad eitume į lauką. O jos ne visada leidžia išeiti. Pradeda išsisukinėti, kad lietus lyja ar, kad dabar reikia valgyti. Aš gi jau ne mažas vaikas, žinau, kad nuo lietaus galima apsisaugoti skėčiu, turiu net savo skėtį – tokį gražų geltoną, ant kurio nupieštas liūtas. Maistas irgi niekur nedings, o jei ir dings, galima nueiti į parduotuvę ir pasiimti, arba nueiti į tokią vietą, kur tetos ir dėdės atneša jo jau pagaminto.

Na, kai galiausiai išeinam į lauką, aš bėgu KAST į smėlio dėžę. Kartais kasu smėlį į kibirėlį, kartais į mašinos ir laivelio formeles ir tada kepu bandeles. Kartais smėlio dėžėj būna vaikų, kurie turi kitokių indelių, tai su jais susimainau ir žaidžiu.

Kai prisikasu, kiek man reikia, bėgu gaudyti balandžių. Tėtis ir mama negalėjo patikėti, kad įmanoma pagauti balandį, bet man pavyko! Pagauti katę dar paprasčiau, tik, kai tėveliai pamatė, kad įsikabinau į katę abiem rankytėm, pradėjo sunkinti man užduotį – vis gąsdina kates, kad jos greičiau nuo manęs bėgiotų.

Savaitgalį tėveliai nusivedė mane į tokią keistą didžiulę palapinę. Iš pradžių aš bijojau, net pradėjau rėkti, kad nenoriu. Bet po to pamačiau, kad palapinės viduje visai nebaisu - ten buvo tokia jauki rožinė šviesa, visai kaip mano megztinio. Be to, pro siaurus langelius švietė įvairiausiomis kitomis šviesomis, tai puoliau gaudyti tas šviesas - žalią, mėlyną, geltoną, raudoną… Dar susiradau draugę, kuri lakstė kartu su manimi, tada iš viso buvo smagu.

Aš mėgstu piešti. Mėgstu įvairiausius pieštukus, bet labiausiai patinka tokie, kuriais galima paišyti ir sau ant rankyčių, kojyčių ir net ant veido. Mama juos vadina flomasteriais. Mėgstu jais apsipaišyti ratu nosį. Mama tada juokiasi ir vadina mane rudnosiuku. Dar man vis rūpi ištirti, ar mėlynas flomasteris kitokio skonio, nei raudonas. Tai vis mėginu paragauti, bet taip ir nesuprantu, ar jie skiriasi, ar ne.

Pastaruoju metu tėtis mane nuolat kaip nors erzina, vis  ko nors neduoda. Man tai jau atsibodo, todėl pareiškiu – „tėtė bloga“. Mama mėgina man aiškinti, kad tėtis nėra blogas, tik taip žaidžia, kartais elgiasi negerai. Ji sako, kad tėtis yra geras. Tuomet aš nusprendžiu – „tėtė blogage“. Mama juokiasi.

Vieną dieną man buvo nuobodu. Žiūrėjau pro langą, o lauke nesnigo, tučia. Tada man šovė mintis langą papuošti. Atsinešiau plastilino, ir pradėjau klijuoti. Išėjo visai neblogai, tarsi namie būtų prisnigę.

Kai mama pamatė, ką veikiu, pasakė - “oi…” Bet po to nusijuokė ir pridūrė, kad aš labai kūrybinga.

Savaitgalį su tėveliais buvau nuvažiavusi į Rumšiškes. Ten buvo labai daug įvairiausių dėdžių, tetų ir vaikų su rogėmis. Visi jie kažkodėl sustojo vienas kitam iš paskos priešais didžiulius vartus. Mes irgi sustojom ir laukėm, kol visi pro tuos vartus sueis. Man jau atsibodo rogėse sėdėti, užsimaniau kaip nors greičiau pasižiūrėti, kas gi už tų vartų.

Kai pagaliau pro tuos vartus įėjom, pasigirdo muzika – kažkur dėdės ir tetos grojo, dainavo.  Visus buvo labai daug žmonių, per juos nieko nemačiau. Tėvelis kažkur nupirko man karolius iš riestainių. Man patiko, tuoj puoliau juos graužti. Reikėjo kiekvieną išragauti, ar toks pat skanus. Dar tėvelis nupirko blynų ir siūlė paragauti, bet jie nebuvo tokie skanūs kaip riestainiai.

Po to nuėjom prie didelio kalno, ant kurio stovėjo didžiulė boba. Mama sakė, kad jos vardas Morė. Užsimaniau patampyti jai už sijono  ir puoliau prie jos bėgti, bet buvo sunku, vis griuvau į pusnis. Patampiau – ai, nieko ypatingo.

Dar pasivaikščiojom tarp žmonių. Du dėdės siauromis akimis pasakė man „Laba diena“ ir paklausė „Koks tavo vardas?“. Aš jiems nusišypsojau, bet nedrįsau kalbėti. Vienas iš jų pasakė savo vardą, kažkokį labai keistą – sušiši ar kažkas pan. ir dar pridūrė, kad jie iš Korėjos.

Staiga priešais pamačiau didžiulį balioną ir apsidžiaugusi tuoj puoliau vardinti jo spalvas – za (žalia), gogo (geltona), daudo (raudona).

Paskui vėl grįžom prie to kalno su bobos. Aplink ją ėjo keistai apsirengę dėdės ir tetos. Jie buvo susikibę už rankų ir dainavo. Staiga iš tos bobos pradėjo rūkti dūmai. Visi žmonės šaukė „Žiema žiema, bėk iš kiemo“ ir šūkavo. O kai nutilo, mes išvažiavom namo. Jau norėjau namo, nes buvau pavargusi ir kojytes truputį skaudėjo. Mašinoje tėtis man jas ilgai trynė rankomis, kol nustojo skaudėti. Sakė, kad buvau jas sušalus.

Vieną dieną mama pradėjo kažką gaminti virtuvėje ir atsisakė su manimi žaisti. Aš pykau, bet mama aiškino, kad ji turi paruošti valgyti svečiams. Mėginau tempti ją už rankos ir rėkti, bet nepavyko. Tuomet įsitaisiau virtuvėj ant kėdės ir pradėjau reikalauti lašišos, kurią mama pjaustė. O ji pasirodė skani. Mama jau pradėjo bambėti, kad aš visą suvalgysiu ir svečiams neliks.

Vakare atėjo svečiai – 2 mano močiutės, 2 seneliai,  viena prosenelė ir krikšto mama su vyru. Atnešė man daug visokių žaislų. Tada visi sėdo valgyti. O po to mama pasodino mane stalo gale ir priešais nosį pastatė kažkokį apvalų maistą, ant kurio įstatė ir uždegė dvi žvakes. Žvakes aš mėgstu pūsti. Mama ir močiutė jau anksčiau jas man kartais uždegdavo ir prašydavo nupūsti. Įdomu, tik ne visada pavyksta. Tada prašau mamos, o kai užpučia, vėl reikalauju uždegti. Taip mėgstu ilgai žaisti, tik tėtė pradeda aiškinti, kad užteks, nes jau dūmais dvokia. Taigi žvakės man nebuvo naujiena. Nauja buvo tik tai, kad jos buvo įstatytos į kažkokį spalvotą apvalų daiktą, kurį mama vadino tortu. Šį kartą žvakių užpūsti nepavyko, tai paprašiau močiutės. O kai ji užpūtė, mama pamėgino įsiūlyti man valgyti to torto. Fui, nesąmonė kažkokia, kategoriškai atsisakiau.

Kitą dieną mama vėl pradėjo ruošti maistą ir sakė, kad ateis svečių. Apsidžiaugiau. Vėl belaukdama jų prisikirtau lašišos. Vakare pas mane į svečius atėjo daug vaikų, prinešė man visokių dovanų. O po to mama vėl pasodino mane stalo gale ir pastatė priešais nosį tortą su žvakėm. Šį kartą buvo įdomiau, nes tortas buvo geltonas ir drugelio formos. Tuoj nusilaužiau nuo jo žalią lapelį ir paragavau – fui, tokia pat bjaurybė. Tačiau žvakes šįkart man pavyko nupūsti! Tą vakarą buvo smagu. Vieną mergaitę vis vedžiausi šokti, su kita pažaidžiau slėpynių už užuolaidos, dar kitai parodžiau, kad spintelėje galima neblogai įsikurti ir gyventi. Gaila, visi staiga turėjo išeiti.

Dar kitą dieną mama nebelaukė svečių, o aš pykau ir reikalavau, kad pakviestų tas mergaites su manim pažaisti. Deja, manęs niekas neklausė. Parėkiau, paraudojau, bet tai nepadėjo.

Vieną dieną močiutė pradėjo mane mokyti, kad, kai kas nors paklausia „Kiek tau metų?“, turiu atsakyti „Du“. Nelabai suprantu, ką tie metai reiškia, bet tas skaičius „du“ man patinka.

Žinau, kad turiu dvi rankas, dvi ausis, dvi akis. Gal tai ir susiję su tuo, kad man du metai. Kai mama paklausia, kiek turiu nosių, sakau – „du“. O ji aiškina, kad ne, vieną. Va šito tai jau nesuprantu, jei visko du, tai ko ta nosis viena. Dar žinau, kad, jei kiekvienoje rankoje turiu po balioną arba po kiškutį, tai jų irgi yra du.

Kai lipu laiptais, mama arba močiutė juos skaičiuoja – vienas, du, trys… Aš nelabai suprantu, kam to reikia, bet man tas žaidimas jau pradeda patikti kaip kokia dainelė, tai bandau prisijungti, sakau „du, du…sesi, sesi…du du“. Mama ir močiutė atkakliai vardija kitus skaičius, bet man šitie gražiausi.